Suvaziavimas (11)
31

08 16

A. Kontrimienė. Kiek tęsis populistų populiarumas?

Jis nusileido iš debesų. Tiesiai į jausmus ir širdis. Vėjo nugairintas, ryžtingas, Lietuvos padangėse įspūdingas kilpas raižantis, po žemiausiu Vilniaus tiltu praskrendantis. Nedaugiažodis, tačiau pasakė tvirtai: „Tvarka bus“. Lietuvoje tuomet dar gyvenę trys su puse milijono piliečių „gelbėtojo“ žodžiais entuziastingai patikėjo, nes dar viskuo tikėjo.

Žmonėms pasirodė su švarku ant peties visuose laikraščiuose ir televizijose. Toks paprastas, savas, tarsi romantizuotasis lietuviškas beržas su dalgiu ant peties. Paklojo žmonės gelbėtojui po kojomis raudonus kilimus, atvėrė mero, premjero, prezidento kabinetus, kad tik ta tvarka būtų.

Tačiau pasirodė, kad už žodžių „tvarka bus“, niekas neparašė tolesnių minčių, niekas nepaaiškino, kokių darbų imtis. Viskas, ko skrajūnas ėmėsi, žlugo, smuko, griuvo, net patriarcho laidavimai už jį savo garbe nebepadėjo. Subliuško viskas.

Kitam archimediškai netikėtai nušvito eureka – „nusipelnėme gyventi geriau“. Tauta nustėro – o juk iš tiesų, kaip iki šiol patys to nesupratome? Visuotinis naujos vilties entuziazmas vėl nuvilnijo per Lietuvą.

Juolab akis žmonėms atvėrė ne bet kas, o teisininkas, žinantis įstatymus ir paragrafus, mokantis nubausti negeriečius ir netgi blogiečius. Kaip gi tokiu nepatikėsi, juk patupdys nusikaltėlius, vagis, nušluos niekadėjus, trukdančius kurti geresnį gyvenimą. Atves į valdžią sąžininguosius, protinguosius ir išmintinguosius.

Ir žmonių pasitikėjimo banga užnešė naująjį lyderį į Lietuvos politinį Olimpą bet… pasirodo, kad ir šitam  nebuvo parašyta, ką reikia daryti, kad gyventi būtų geriau. Sutriko lyderis, kai žmonės pradėjo laukti veiksmų, nublanko šypsena, nusviro rankos, išsilakstė ginklanešiai. O žmonės taip ir liko nesupratę, nusipelnė jie gyventi geriau, ar geriau važiuoti į užsienius?

Dar vienas susitaršęs šaunuolis auksaburnis – nepraustaburnis mesijas pakilo iš pačių liaudes gelmių. Ir vedė paskui save nužemintuosius, išalkusią minią pirmyn. Tvirtai tikėjo, kad Rotušę seną Vilniuje išardę iki pamatų, iš nieko taps viskuo.

Liūdniausia, tačiau susitaršėlis „ubagų karalius“ kurį laiką puikavosi visai solidžiose kėdėse, nes žmonės už jį balsavo. Kodėl balsavo, dabar niekas negali paaiškinti, tokia jau ta masinė hipnozė – širdžiai neįsakysi, patinka ir tiek. Bet ir šis „tautos grynuolis“ vieną lemtingą naktį kraisleriškai subyrėjo tarsi kortų namelis.

Paradas tęsėsi. Neaišku iš kur ir kaip, nors sako, iš Sibiro, darbininku klodamas vamzdžius, atkeliavo gražuolis, linksmuolis, častuškių lakštingalius, stepo meistras ir agurkų imperatorius, neaišku kiek akademijų baigęs, dangišką maną pakeičiantis ledais, turtuolis milijonierius.

Buvo piervas parenius visose Lietuvos televizijose, sukūrė partiją iš nepritapusių likučių ir su ta govėda vienu metu vos nenušlavė politinės akademijos. Ir ką, viskas baigėsi – įstrigo laivas seklumose, net naujasis kapitonas nuo tiltelio prieš rinkimus pabėgo.

Turėjome ir kometą, apsuptą žvaigždžių pulko. Tai buvo bene ciniškiausia politinė afera, net nevaidinanti jokių pažadų. Tiesiog žibančios ir tviskančios „žvaigždės“, kurias kasdien matote televizoriuose. Norime į Seimą, nes paprasčiausiai norime, todėl už mus balsuokite. Pažadų, planų neturime ir nereikia, na juoko dėlei, jei pageidaujate, tebūnie dešimt Dievo įsakymų tuo, ką kiti vadina programa.

Liūdniausia, kad apgauti žmonės ir vėl gausiai balsavo. Įšurmuliavo jie į Seimą net gerai nesuprasdami kur patekę. Kai kurie nustebo, kad tai ne koncertų vieta, o mikrofonai skirti ne dainavimui. Šis vadinamasis prisikėlėlių šou buvo bene skaudžiausias pasityčiojimas iš žmonių patiklumo ir tikėjimo tuo, ką mato ir girdi per televizijas ir radijas.

Na ir artėjant naujiems rinkimams jau turime ir naują stebukladarį. Dabar populistiniame rinkimų flagmane milijonierius, kilęs, reikėtų manyti, nuo žemės, nes perka ir perka ją dešimtimis tūkstančių hektarų. Matyt labai myli gimtąją, negali be jos gyventi. Sakosi ginantis valstiečių reikalą, rūpinasi jais, atveža rusiškų traktorių ir trąšų.

Sukūrė sterilią gyvenvietę, kurioje niekas negeria, nerūko, nesikeikia, šeimos laimingos, vaikai sotūs, šiltai aprengti, kas rytą mokyklon bėga linksmi. Sako, tokia bus visa Lietuva – pagoniška, be jokių netikrų religijų. Tam pasikvietė profesionalų policininką, kad tapęs premjeru ar prezidentu ryžtingai nuvestų tėvynę žaliąją į tvirtą tvarką ir drausmę. Jau ir ministrai visi surikiuoti, beliko tik valdžią paimti.

Tai štai tokia trumpa mūsų, lietuvių, nuoširdaus patiklumo ir tyro naivumo istorija. Vis nepasimokome.